Pastaruoju metu įgyvendinau nemažai svajonių – gyvai pamačiau banginį, sudalyvavau naujametinėje „Full Moon Party“ (Pilnaties šventėje), savo akimis išvydau dangoraižius dvynius (Petronas towers) Kuala Lumpur’e. Dar kelios eilutės iš „bucket list“ buvo išbrauktos. Taigi, trumpai papasakosiu apie šias patirtis ir ką jos atnešė į mano gyvenimą.

Kaip sekėsi gaudyti banginius Pietų Kinijos jūroje

koliazas_laive

Pietų Kinijos jūra… Kad kiečiau skambėtų, tai užvadinau labai oficialiai :) Iš tikrųjų, tai važiavom į Tailando įlanką, maždaug 100km kelio nuo Bankoko ir apie 15-20km plaukimo nuo kranto. Jeigu vietiniams tailandiečiams pasakydavau, kad važiuosiu stebėti banginių prie Bankoko, tai visi iki vieno nustebdavo arba garsiai nusijuokdavo – „Pas mus juk nėra banginių! Tave bando apgauti!“. Bet tokiomis kalbomis nepatikėjau, nes turbūt ir Lietuvoje ne kiekvienas lietuvis žino, kad geografinis Europos centras yra visai netoli Vilniaus.

Deja, banginiai inkarų neturi, todėl labai sunku nuspėti, kurioje vietoje jie pasirodys. Prognozėms naudojamos praeitose kelionėse užfiksuotos banginių pasirodymo vietos ir informacija iš kitų laivų. Kartais per visą dieną praleistą jūroje banginiai taip ir nepasirodo. Viena pažįstama iš Puketo važiavo savaitę vėliau ir visiškai nieko nepamatė. O man pasisekė – nepraėjus nė pusvalandžiui po išplaukimo į jūrą jau pamatėme pirmuosius jūros gyventojus – delfinus, kurių toje įlankoje yra vos 5. Dar kiek vėliau vienas po kito pradėjo lįsti banginiai. Buvo gražu.

DSC_0628-1

DSC_0721-3

DSC_0733-4

Žinoma, tai nebuvo taip įspūdinga kaip tikėjausi. Pamatydavome tik viršutinę banginių dalį, ir dar kartais uodegą. Visu kūnu iš vandens jie šokinėja tik tada, kai jaučia pavojų ir nori įspėti kitus banginius. Bet ne tame esmė. Ne ką mažesnį įspūdį paliko mūsų gido entuziazmas – man net nereikėdavo akimis ieškoti banginių. Vos tik pasirodydavo pirmieji burbuliukai, gidas jau krykštaudavo iš laimės kaip mažas vaikas, rodydamas pirštu į burbulus ir ruošdamas savo fotoaparatą darbui. Beje, fotografijos daromos ne tik pramogai, bet ir moksliniams tikslams – pasirodo, nuotraukose kiekvieną banginį identifikuoja pagal unikalius įbrėžimus ant kūno (ar kitokius požymius). Ir kiekvienam banginiui suteikiamas vardas. :) Tokiu būdu Tailando įlankoje jau yra suskaičiuota apie 60 banginių.

Be banginių, man dar labai patiko žvejų nameliai ant vandens – tokių praplaukėm gal kokį šimtą. Pasirodo, jie ten jūroje ant tų pagalių augina moliuskus. Nuo pagalio įkišimo į jūrą iki ištraukimo su aplipusiais moliuskais praeina net 3 metai – ilgas procesas!

DSC_0574-1

DSC_0593-2

„Full Moon Party“ – Naujųjų sutikimas Koh Phangan saloje

Tikrai nesitikėjau ten kažko labai gražaus ir civilizuoto, nes visi iki tol sutikti žmonės lyg susitarę kartojo kad jau praleidau savo šansą – reikėjo ten važiuoti prieš 10 metų arba anksčiau. Bėda ta, kad prieš 10 metų man buvo 13 metų – tada man labiau rūpėjo kompiuteriniai žaidimai ir apie Tailandą turbūt iš viso nieko nežinojau.

full_moon_party

Kaip ten bebūtų, realybė pralaužė lūkesčių dugną. Ir ji nuskendo kartu su žmonėmis, kurie tą naktį bandė plaukioti užterštoje jūroje… Taip, tokia yra realybė. Vanduo toje saloje nėra tiesiog nešvarus. Jis yra nuodingas. Nes jūra yra ir šiukšlynas, ir kanalizacija, ir, žinoma, atviras tualetas.

Nuo 1985 metų Pilnaties šventė išaugo nuo 20 žmonių iki 30 000 ir daugiau. Jau net imamas mokestis už įėjimą į salą šventės metu. Bet iki šiol niekas nesugebėjo pastatyti tualetų ir šiukšliadėžių – pačių elementariausių civilizuotos visuomenės atributų. Pats vakarėlis iki vidurnakčio dar buvo visai neblogas. Bet po vidurnakčio viskas labai greitai pasikeitė – jau reikėjo „kovoti“ už savo vietą tarp nuolatinių susistumdymų bei muštynių ir ieškoti kur pastatyti koją tarp milijono butelių, besimėtančių ant smėlio. Apie antrą nakties vaizdelis jau buvo nekoks – didžėjai pavargo ir pradėjo leisti muziką iš youtube, apie 2/3 žmonių jau buvo per girti kad galėtų pastovėti ant kojų – vieni sėdėjo ant smėlio susiėmę už galvų, kiti miegojo kur tik papuola – net ir ant laiptų. Žemiau pateiktos dvi nuotraukos ištrauktos iš žiniasklaidos, bet realybė tokia ir yra:

haadrin1

haadrin2

Taigi, kai Full Moon Party paplūdimys pavirto „zona po mūšio“ (apie 3 val. nakties), nusprendėme išplaukti į kitą, „užslėptą“ paplūdimį Koh Phangan saloje, apie kurį žino tikrai ne visi. :)

Negaliu nepaminėti, kad pats plaukimas su motorine valtim vidury nakties per milžiniškas bangas vertas atskiros knygos…
Kai šoki ir leidiesi per bangas beveik stačiu kampu.
Kai pasižiūrėjęs į trijų pilotų įtemptus kamikadziškus veidus supranti, kad nė vienam iš jų suklysti nevalia – kiekvienam veiksmui tik vienas šansas.
Kai viskas, apie ką tuo metu mąstai – kaip išsilaikyti toje valtyje ir neiškristi į jūrą.

Visgi atplaukėme sėkmingai. Šventė kitame paplūdimyje buvo visiškai kitokia.
Jokių šiukšlių. Publika, kuriai vienu gurkšniu išmaukti pusės litro viskio kibirą nėra gyvenimo tikslas. Ant uolų įsikūrusios šokių aikštelės su didžėjais ir nuostabiais vaizdais. Deja, nuotraukos kažkur dingo, bet galiu pasakyti kad ten buvo gerai. Užbaigėm jau gerokai po saulėtekio, apie 10 ryto. :)

Kuala Lumpūras ir Singapūras

Visada norėjau apsilankyti šiuose miestuose. Kuala Lumpūre – dėl dangoraižių dvynių (Petronas Towers), o Singapūre – tiesiog dėl to kad tai yra labai išsivysčiusi mini valstybė. Ir dėl architektūros, žinoma.

as_petronas_towers

DSC_0190-12

DSC_0194-14

DSC_0198-16

DSC_0280-20

DSC_0097-1

2016-01-09 02.36.38

(paskutinėje nuotraukoje – naktinės gatvės lenktynės :))

Taigi, Kuala Lumpūras man tikrai patiko. Pagalvojau, kad būtų visai smagu pabandyti ten ir pagyventi. Miestas didelis, modernus, bet gyventojų palyginti nedaug – tik 1.6 milijono. Todėl tai nėra vienas iš tų užgrūstų didmiesčių, kuriuose nuvažiuoti 10km užtrunka daugiau nei valandą. Jaučiasi labai geras judėjimo laisvės, gyvenimo kokybės, puikios architektūros ir žalumos derinys. Ir šis miestas dar nespėjo tapti brangiu – bendras kainų indeksas panašus į Vilniaus. Tiesa, reikėtų nepamiršti, kad Kuala Lumpūre musulmonai sudaro didžiausią religinę grupę, todėl gyvenimą čia įtakoja musulmoniškos taisyklės.

Na o Singapūras buvo kažkas tokio.. wow… Bevaikštant po jų biznio rajoną ir besidairant į dangoraižių viršūnes net galva susisuko. Tai tikrai labai įspūdingas miestas – valstybė. Tiesiog neįtikėtina, kad vos per kelis dešimtmečius ši tuščia vieta žemėlapyje tapo viena iš labiausiai išsivysčiusių vietų pasaulyje. Jeigu paklaustum, ar norėčiau ten gyventi – tikriausiai ne. Viskas per daug tobula. Puikiai suplanuota viešojo transporto sistema. Viskas ko reikia – po ranka. Bet labai daug taisyklių – pilna lipdukų su užrašais „nedaryk to ar ano, bauda XXXX $“. Labai mažai netikėtumų, gyvenimas atrodo labai nuspėjamas. Labai susirūpinę, skubantys žmonės, dauguma iš jų giliai pasinėrę į savo telefonų ekranus.

Bet jeigu paklaustum, ar verta ten nuvažiuoti bent kartą – taip, verta. Vien dėl to, kad pamatytum kaip toli gali nueiti kapitalizmas ir pasisemtum įkvėpimo.

DSC_0371-1

DSC_0431-8

DSC_0468-13

DSC_0535-16

DSC_0567-23

DSC_0625-27

DSC_0635-29  DSC_0694-31

DSC_0707-34

DSC_0714-35

DSC_0722-37

DSC_0727-39

DSC_0737-41

Beje, kad ir kaip ten bebūtų, ramybės ieškotojai net ir Singapūre ją gali rasti – budistų šventykloje. :) Ši pasirodė labai graži:

Tai kokios išvados..?

Žinoma, su kiekviena nauja kelione ateina švieži suvokimai apie gyvenimą. Banginių stebėjimas atnaujino gamtos pažinimo džiaugsmą, bet dar svarbiau buvo bežiūrint į džiūgaujantį lyg vaiką gidą suvokti, kaip svarbu turėti gyvenimo aistrą.

„Full Moon Party“ praplėtė suvokimą apie tai kiek daug kraštutinumų gali sukurti žmonės kurie mąsto tik apie pinigus ir nesugeba pažaboti savo godumo. Viskas yra laikina. Tai, kas buvo nuostabu prieš 20 metų, šiandien, deja, gali būti graudu.

Po Singapūro dar labiau sustiprėjo nuomonė, kad žmogaus norai – beribiai. Galimybės taip pat. Ir kuo daugiau ir dažniau gauni to ko norėjai, tuo mažiau to iš tikrųjų nori. Tai veda link naujų norų.

Pamenu, net per ekonomikos paskaitas dėstytojai rodė šį fenomeną iliuostrajančias diagramas. Bet tada kažkodėl „nesurezonavo“ – smegenys nesuvirškino.

Taipogi pamenu, kaip aukščiausio lygio vadovai per savo paskaitas guodėsi, kad pasiekę viršūnę suprato patekę į nykų vakuumą. Tada irgi „nesurezonavo“ – kažkiek atkreipė dėmesį, bet žodžiai liko žodžiais.

Bet kai pats patenki į tokį vakuumą, kuriame pamatai viso ko perteklių ir nelaimingus žmones – supranti, kur nuveda tos „žiurkių lenktynės“, kai žmonės nepaliaujamai bando tapti geresniais už kitus. Turėti gražesnį iPhone ar juodesnius batus. Supranti, kaip svarbu nuolat savęs klausti „kodėl tai darau“. Bei, žinoma, nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą. Nes Tavo didžiausias turtas esi Tu. Tu esi tai, kas yra tikra. Dėmesys sau atsiperka.

Jeigu nori atrasti save – keliauk ne į kalnus, o į save.

Jeigu nori daugiau pinigų – ne dirbk daugiau, o lavink savo finansinį išprusimą ir pradėk plačiau mąstyti.

Jeigu bijai žengti pirmą žingsnį naujame užsiėmime – nebandyk pažaboti tos baimės aklai leisdamas pinigus. Susirask mentorių ar partnerį.

Neneigiu, kad mokytis iš klaidų – gerai, bet jų visada bus užtektinai. Protingi žmonės stengiasi sumažinti jų skaičių.

Jeigu jautiesi nelaimingas – neik į prekybos centrą, o geriau pradėk mokytis ko nors naujo. Nes galbūt po 30 metų atgaivintas vaikystės noras išmokti groti gitara po poros metų Tave pavers pasauline žvaigžde. O ką Tau suteiks naujas sijonas ar džinsai? 5min laimės.

Nes visi žmogaus norai gali būti išpildyti. Ir, deja, po jų išpildymo jaučiame tuštumą ir ieškome ko toliau ‘norėti’. Vien dėl to, kad nieko nenorėdami jaučiamės keistai.

Linkiu ir Tau atrasti savo tikruosius norus!