Pastaruoju metu sulaukiu klausimų iš žmonių, sužinojusių kad greitai keletui mėnesių išvažiuosiu į Tailandą.

„Kodėl Tailandas?“

„Ką tu ten veiksi?“

„Ko taip ilgai?“

„Nebijai cunamių?“

„Kodėl vienas?“

„Bet gi tave nutrenks tie Tailando vairuotojai!“

„Ei, tik būk atsargus, ten pilna transvestitų (šitas turbūt top’inis, išgirdau net iš savo šeimos gydytojos)“

ir t.t.

Atsakymų irgi turiu visą šūsnį:

„Graži šalis“

„Noriu pabėgti nuo žiemos“

„Noriu atrasti naują kultūrą“

„Nedidelės pragyvenimo išlaidos“

„2 kartus apvažiavau Europą, vairavau Albanijoje ir Stambule, pusmetį gyvenau Kroatijoje, bet dar niekad nebuvau už Europos ribų!“

„Sprendžiant iš feisbuko, tai bendraamžiai šiuo metu daro tik vieną iš dviejų: arba tuokiasi, arba bastosi po pasaulį, reikia ir man kažką rinktis :)“

„O kodėl ne?“

O dabar supratau štai ką – kad didžiąją dalį tų atsakymų aš tiesiog improvizuodamas sugalvojau ir sau „įsidiegiau“, kai sulaukdavau tokių klausimų (labai atsiprašau…). Vien dėl to, kad patenkinčiau žmonių smalsumą. Bei nuraminčiau stabilumo ieškotojus. O juk iš tikrųjų, kai prieš daugiau nei metus sugalvojau kad noriu pagyventi Tailande, tiek priežasčių net nebuvo. Buvo tiesiog vidinis balsas, kuris sakė, kad turiu ten važiuoti. Ir tiek. Juk ir Tau tikriausiai yra buvę tokių situacijų, kai kažką padarei pats gerai nežinodamas kodėl, ir poto visą gyvenimą dėl to džiaugeisi ir dėkojai vidiniam balsui. Nepatikėčiau, jei pasakytum kad nebuvo.

Ir taip, atsakymų į daugumą iš techninių klausimų (ką veiksi, kur gyvensi ir pan.) aš dar neturiu ir nerandu nė vienos priežasties kodėl turėčiau turėti. Priminsiu vieną gal jau nuvalkiotą bet teisingą frazę: „Dar niekas nenuėjo kelio nepradėjęs juo eiti. Ir tik nuėjęs kelią sužinosi ar jis buvo teisingas.“ Įsivaizduok, kad nori nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną. Bet Tu užsispyrei laukti tol, kol būsi visiškai užtikrintas, kad kelyje nebus jokių avarijų, apylankų, girtų vairuotojų, blogo oro ir apskritai jokios rizikos. Kada pradėtum važiuoti? Niekada! Ar kas nors nukeliavo ilgą kelią žinodamas, kas laukia kelyje ir jo pabaigoje? Aišku, kad ne. Jei taip būtų, tai gyventume visiškoje tuštumoje ir nuobodybėje. Nes pasiekęs kelio pabaigą Tu patenki į tuštumą, iš kurios gali pabėgti tik pradėjęs judėti nauju keliu.

Kai kas man sako kad norėtų padaryti taip pat, bet negali. O jeigu ir Tu manai, kad žengti tokį žingsnį yra kažkas ypatingo ir prieinama ne visiems – tai labai klysti ir jei tuoj pat nepakeisi nuomonės, tai Tau už tai reikėtų nukapoti pirštus. Net jeigu ir neturi reikalingų santaupų ar geografiškai nepriklausomo pajamų šaltinio, visada gali važiuoti savanoriauti. Girdėjau, kad Tailande pilna tokių galimybių. Gausi stogą virš galvos ir pavalgyti, dirbdamas kokį nors prasmingą darbą ir, tikriausiai, su labai įdomiais žmonėmis (tiesą sakant, daryti tai ko nemėgsti, drybsoti prie TV ir keikti gyvenimą Tau netgi gali kainuoti brangiau negu dirbti už dyką Tailande ar kažkur kitur).

Visada yra tokia galimybė. Ir pats apie tai anksčiau galvojau. Po mokyklos, man tas pats vidinis balsas sakė: jeigu neįstosiu į man tinkamiausią universitetą nemokamai, važiuosiu kur nors į Afriką savanoriaut. Nes laisvų 15 000 € tuo metu neturėjau, ir skolintis nelabai norėjau, nežinodamas ar tokia investicija atsipirks. Todėl stojimo sistemoje įvedžiau tą vienintelį variantą. Visgi taip susiklostė, kad įstojau – tuo metu tas kelias tikriausiai buvo prasmingesnis. Šiuo metu, kai universitetas baigtas, skolų ir vaikų nėra (argi būna rimtesnių problemų?? :)) – nebematau jokių kliūčių, verčiančių užsibūti vienoje vietoje. Kliūčių nebuvimas yra pakankama priežastis važiuoti.

O jeigu rimtai, tai turiu ir aš tų tikslų susijusių su Tailandu. Pavyzdžiui, pamatyti banginį ir išmokti gerai gaminti bent vieną tailandietišką patiekalą. Ir dar krūvelę kitų tikslų, kurie iš esmės nėra priklausomi nuo Tailando (ir labai gerai!), bet žinau kad juos geriau seksis įgyvendinti naujoje aplinkoje. Bet čia tiesiog tam kad nebūtų liūdna vien klausant to vidinio balso – didieji pasirinkimai vis tiek ateina iš jo. :)

Visatos mastu, mūsų pasaulis labai mažas, bet gyvenimas – nepastebimai trumpas. Ir daugelis mūsų net ir per visą gyvenimą nespėja susipažinti su ta mūsų nedidele planeta. Jau net nekalbu apie Visatos gelmes, į kurias kol kas net negalime nuvykti. Ir visgi, nuostabą kelia istorijos apie 90-metes močiutes, kurios per visą gyvenimą neišvažiavo iš savo kaimo apylinkių. Juk pažinti tai, kas yra aplink mus – būtina. Ypač šiais laikais, kai tam turime daugiau galimybių negu bet kada anksčiau. Pažindamas pasaulį, geriau pažįsti ir save. Kad ir kur bevažiuotum, nemaža tikimybė kad kažkurie labai tolimi Tavo protėviai gyveno būtent ten.

Pajusti, kad ne gimtasis miestas, o visas pasaulis yra Tavo namai – tai nuostabiausia, kas Tau gali nutikti.

To ir linkiu visiems!