Neseniai man vienas ilgametis klientas pasakė:

— Tomai, iš visų programuotojų, kuriuos esu sutikęs, tu esi „unikumas“. Viską padarai iki galo ir esi labai atsakingas. Saugok šią savo retą savybę.

Prisipažinsiu – gerokai nustebau išgirdęs tokius žodžius, nes tiesiog niekada apie tai rimtai nemąsčiau. Vadovaujuosi įsitikinimu, kad prieš imantis bet kokių veiksmų, reikia pagalvoti kaip į tai reaguos aplinkiniai (pvz. klientai, būsimi mano kūrinių naudotojai ir kiti susiję asmenys) – ar jie bus laimingi ir ar gaus tai, ko norėjo.

Ir negaliu sakyti, kad taip visada pavyksta – aš irgi kartais susimaunu, kartais kažko visai nepadarau arba padarau per dvigubai ilgesnį laiką negu žadėjau. Tad nesu tobulai atsakingas žmogus.

Šios aplinkybės privertė susimąstyti, kas apskritai (bendrąja prasme) yra atsakingas žmogus ir pasidalinti šiomis mintimis su jumis. :)

Taigi, būti atsakingu žmogumi – reiškia…

1. Nemėtyti šiukšlių kur papuola,

nevažiuoti plauti mašinos į ežerą,
nespjaudyti ant šaligatvio,
neužtrenkti durų prieš pat nosį,
atsakyti į pasisveikinimą, kai su tavimi sveikinasi kitas žmogus…

Kodėl aš tai priskiriu atsakomybei, o ne tik kultūringumui? Todėl, kad mes negyvename vieni ir esame atsakingi ne tik už save, bet ir už visus mūsų aplinkoje esančius žmones – jeigu jiems bus gerai, tai gerai bus ir mums. Mąstyti „po manęs nors ir tvanas“ yra tas pats kas nesirūpinti savo vaikais (esamais ar būsimais) ir pasiųsti juos kažkur labai toli

2. Prisidėti prie civilizacijos progreso.

Ne tokiais skambiais žodžiais tariant – tiesiog daryti gera kitiems. Kartais tenka matyti įvairaus plauko pašalpų/pensijų gavėjus, kas rytą besibūriuojančius miškelyje ir žudančius save pigiais skaidriais gėrimais. Gaila, bet kai jie pagaliau nusižudys ir išeis iš šio pasaulio, niekas to net nepastebės. Nes viską, kuo jie užsiimdavo gerdami ir tinginiaudami, galima pavadinti tik kitų žmonių sukurtos gerovės siurbimu.

Atrodo, kad žmonija, kaip civilizacija yra pasiekusi ganėtinai aukštą išsivystymo lygį, bet iš tikrųjų tai tėra tik pati aušra – patys pirmieji kylančios saulės spindulėliai.

Progreso intensyvėjimas įperša priešingą – „saulėlydžio“ iliuziją, t.y. kad jau beveik viskas yra išrasta ir sukurta, bet iš tikrųjų, dar reikės nueiti labai ilgą kelią, kol susikursime sau gyvenamąją vietą, kurioje visi gyvens laimingai. Todėl privalote nuolat galvoti apie tai kaip prisidėti prie šio proceso, priešingu atveju esate tik parazitai, kuriems Žemėje ne vieta…

3. Pasverti savo žingsnius.

Gyvename Vakarų pasaulyje, atviros informacijos amžiuje, kai galime iš anksto apskaičiuoti ir įvertinti savo planus (išskyrus avantiūras – tai, ko niekas kitas dar nėra daręs arba tik labai nedidelis žmonių skaičius).

Tai kam, po velnių, būnant 20-ies metų amžiaus prisidaryti vaikų, susituokti pirmoje pasitaikiusioje aludėje (iš reikalo, žinoma) ir poto pasakoti draugams (jei tokių dar liko) „koks žiaurus ir negailestingas gyvenimas“, dar net deramai jo neparagavus.

Juk visi žinome, kiek kainuoja santuoka ir vaikai (t.y. daug) – o tokius žingsnius reikia pasverti ir žengti tik tada, kai matai, jog sugebėsi neparklupti.

Tas pats galioja ir kalbant apie visokių nereikalingų pirkinių įsigijimą. Nesakau, kad jų visai nereikia pirkti (juk kam tada tas kapitalizmas?), bet jokiu būdu ne su lizingu už „paskutinius pinigus“.

Nepamirškite, kad JŪSŲ MATERIALIAI UŽTIKRINTAS GYVENIMAS YRA IR KITŲ ŽMONIŲ INTERESAS. Jeigu jūs leidžiate sau gyventi neužtikrintai, tai reiškia kad suteikiate mažiau vertės kitiems žmonėms (o vertingiausia tai, kas labiausiai reikalinga), sumokate mažiau mokesčių ir nuo to nukenčia visi.
Labiausiai pasiturintys žmonės kuriuos pažįstu gyvena paprastai, važinėja su niekuo neišsiskiriančiais automobiliais ir nuolat mąsto, kaip padėti kitiems. Finansine prasme – uždirba daugiau negu išleidžia. Ir tai viskas, ko reikia, kad kapitalistiniame pasaulyje tau nereikėtų jaudintis dėl rytojaus.

4. Būti patikimu ir nesukelti kitiems problemų.

Įsivaizduokite, kad plaukiate su jachta atvirame vandenyne ir iki artimiausio kranto – 3 savaitės plaukimo. Įgulos nariai pasiskirsto budėjimui ant denio 4 valandų pamainomis. Pagalvokite, kas būtų jeigu jūs vieną naktį nuspręstumėte pamiegoti ir tiesiog neateitumėte į pamainą pakeisti pavargusio įgulos draugo. Visiems keliautojams iškiltų pavojus.

O visiškai neatsakingi yra tie, kurie naktį per audrą išlipa ant denio neprisirišę saugos virvių ir be gelbėjimosi liemenių. Pauliaus Kovo knygoje „Gyvenimas audroje“ aprašytas vienas toks atvejis – tą žmogų banga labai lengvai nuplovė nuo denio, o kapitonas priėmė šaltą (kaip jūra) sprendimą neapsisukti ir plaukti toliau. Nes jam buvo aišku, kad laivo apgręžimas tikriausiai užtruks ilgiau negu skenduolio mirtinas sušalimas, o beieškant to nelaimėlio gali žūti ir kiti įgulos nariai.

Vairuoti girtam galbūt irgi neatrodo labai baisu, kol į gatvę netyčia neišbėga maži vaikai ir tu, nesuprasdamas kas vyksta, nuspaudi greičio pedalą. Ir tik poto supranti, kad tavo sutaupyti 10 eurų ant taksi kažkam kainavo patį brangiausią turtą – gyvybę.

5. Būti pilietišku.

Kaip gali burnoti ant duobėtų kelių, jeigu pats slepi mokesčius? Jeigu tuos pinigus, kurie būtų buvę panaudoti kelio sutvarkymui, tu tiesiog įsidedi sau į kišenę? O jei taip daro visi?
Arba, kaip gali keikti blogą valdžią, jeigu neini balsuoti arba balsuoji už visokius aktorius, kurie skelbiasi, kad jų politinė ideologija – „mes už žmogų“?

Vietoje išvadų

M. Gandi yra pasakęs: Septyni pavojai gresia žmogui: be darbo sukauptas turtas, malonumas be dorovės, žinojimas be supratimo, verslas be etikos, mokslas be žmogiškumo, religija be tikėjimo ir politika be taisyklių.
Manau, kad visa tai susisieja į atsakomybės sąvoką. Būti atsakingu už save ir kitus – svarbiausia, ką turi išmokti kiekvienas žmogus.