Taigi, jau praėjo 8 savaitės kaip esu Tailande. Ne praėjo, bet tiesiog prašvilpė. Dauguma turistinių vietų aplankyta, pagrindiniai keliai išvažinėti, GPS navigaciją naudoju vis rečiau… 🙂 Galima pagalvoti, kad gyvenimas nusistovėjo, viską jau žinau ir suprantu. Ir jeigu taip galvočiau, tai turbūt daryčiau didžiausią gyvenimo klaidą. Nes iš tikrųjų tai dar nieko nežinau.
Taigi, šiame įraše kalbėsiu apie:
- kultūrinius atradimus,
- kas mane vis dar stebina,
- vidinius suvokimus,
- įkvepiančią istoriją,
- Kalėdas. 🙂
Ar Pukete yra kultūros?
Pastaruoju metu Pukete man labai trūko kultūros, arba kitais žodžiais tariant – to, kas būtų tikra, gražu ir įkvėptų. Tikriausiai galvoji, kad gulėti prie jūros po palme išvertus pilvą – gražu ir įkvepia. O jeigu taip savaitę? Dvi? Tris mėnesius? Greitai atsibostų. Man tai jau seniai atsibodo.
Nuolat jaustis turistu, klausyti restoranų padavėjų, taksistų šūksnių irgi greitai atsibostų. Ypač jeigu esi degalinės tualete ir vos „atlikus reikalus“ Tave už rankos griebia taksistas ir klausia „kur nuvežti?“. Taip, tai tikra istorija – kol kas nerandu normalių paaiškinimų, kodėl būtų protinga degalinėje ieškoti klientų…
Kad ir kaip ten bebūtų, Tu jiems visada būsi tik turistas.
Tas, į kurį prekybos centro vežimėlyje vežamas vaikas rodys pirštu ir rėks: „Mama, žiūrėk, farangas!!“
Tas, kuris čia atvažiavo išleisti savo vakarietiškų pinigų (tad išgręškime jį iki paskutinio cento meluodami kaip tik mokame!).
Tas, kuris čia atsibeldė iš niekam nežinomos šalies ir niekas, po velnių, nesupranta ką jis čia veikia.
Ir visa tai yra laaabai netikra…
Ir tik visai neseniai Puketo centre atradau tai, ko visai nesitikėjau. Senamiestį. Na, tikrai ne tokį kokį įsivaizduoja Vilniečiai, Kauniečiai ar Klaipėdiečiai. Seniausioje gatvėje pastatai yra vos 100 metų senumo. Jie nėra nei gražūs nei spindintys. Bet vistiek, ta vieta kitokia negu aplinkiniai rajonai. Ir vietiniai čia atvažiavę džiūgaudami iš laimės fotografuojasi prie kiekvieno namo. Nemeluoju. Jie džiaugiasi tuo, ką turi. Tiesą sakant, jie džiaugiasi kokius 10 kartų stipriau negu Vilniečiai, turėdami 500 metų istorija alsuojančias panoramas. Ir, kaip bebūtų keista, aš čia būdamas nesijaučiu tuo tipiniu turistu, kurį visi bando išgręžti. Čia visiškai kitokia kultūra. Oj, atsiprašau – čia tiesiog egzistuoja kultūra. 🙂
Ir būtent šioje gatvėje atradau ypatingas vietas su be galo išskirtine aura. Pavyzdžiui, restoraną kuriame pasijunti lyg namie – savininkė aptarnauja su besąlyginiu nuoširdumu, klientai atsineša gitaras ir groja, dainuoja, o restorano sienos, apkabintos senomis nuotraukomis, alsuoja gyva Puketo istorija. Kviečiu pasiklausyti:
Arba kavinė, kurioje be ypatingai skanios kavos visa aplinka yra meno oazė. Kiekviena detalė (net ir tualete) ten yra meno kūrinys. O antrame aukšte – ištisa meno galerija. Kurioje dar ir patį menininką gali sutikti.
Dar vienas iš atradimų, susijusių su menu – tai Phuket TrickEye muziejus. Jis ypatingas ne tik tuo, kad jo viduje radau virš 100 didelių 3D piešinių, bet dar ir tuo kad prie kiekvieno kūrinio sužymėtos vietos kur atsistoti pozuotojui bei fotografui, kad pozuotojas kuo taikliau įsipaišytų į 3D vaizdą. 🙂
Taigi, kai kurie perliukai šioje saloje yra stipriai užslėpti, tereikia juos rasti. Jei kada atkeliausi iki Puketo, būtinai užsuk ir į Puketo centrą (Phuket Town). Neapsiribok vien paplūdimiais. Norėčiau tą pasakyti visiems paniurusiems turistams, kurių liūdnus veidus matau paplūdimiuose. Toks jausmas, kad kai kurie čia atvažiuoja nė patys nežinodami ko nori. Tokius keliautojus galėčiau pavadinti pigių lėktuvų bilietų aukomis – padarė lengvą „click“, atsirado Tailande, o ką toliau?
Reikia suprasti, kad jokio „wow“ čia nėra. Vaizdai iš atviručių skirti tik atvirutėms. Jeigu atvirai, tai čia yra purvinas, šiukšlinas, vis dar besivystantis pasaulio kampelis. Ir vietiniai žmonės čia toli gražu šypsosi ne visada, kaip kad bando įtikinti kelionių gidai. Jeigu atvažiuosi čia su svajone pagyventi lyg Prancūzijos Rivjeroje tik 5 kartus pigiau, tai ši svajonė greitai subliukš. Ir vaikščiosi tada paniurusiu veidu kaip tie turistai. Bet jeigu atvažiuosi čia pasiruošęs susimažinti savo gyvenimo standartus, suprasdamas kad pradžioje vietoj „wow“ kartais jausi šleikštulį, tai poto atrasdamas tuos netikėtus „perliukus“ jausiesi labai gerai ir būsi laimingas. Čia tiesiog priminiau universalią gyvenimo tiesą, nieko naujo neišrasdamas.
Kas mane vis dar stebina?
Atsakysiu paprastai – tai vietinių žmonių gebėjimas „suktis“. Panašu, kad jie čia gali pardavinėti bet ką. Kartais net visai nesuprantamas prekes. Čia yra vietų, kur gali gauti pavalgyti ir atsigerti už 1 eurą. Galbūt skonis nebus pats geriausias, bet tai ne valgykla – Tavo patiekalą Tau atneš padavėja, su padažais ir prieskoniais. Tiesiog sėdi ir galvoji, kaip tai gali apsimokėti.
Taip pat nustebino vieno sutikto žmogaus istorija. 38 metų vyras, šeimos žmogus, paplūdimyje pardavinėjantis fejerverkus ir į orą kylančius žibintus. Lietuvoje toks žmogus turbūt jau būtų nurašytas ir laikomas nevykėliu (juk tai toks „žemas“ ir nepastovus užsiėmimas, ir dar tokio amžiaus žmogui!). Bet ne Tailande. Čia nepanašu, kad žmonės stengtųsi save statyti į rėmus. Šiandien gerai, turi ko pavalgyti, na ir ko daugiau rūpintis? Jei turi pinigų daugiau negu reikia šiandien, tai nueis pasidaryti dar vieną tatuiruotę.
Tailandiečiai sako: „Sabai Sabai“ – „paprastai, laimingai, patogiai“. Ir už tokį gyvenimą svarbiausia nepamiršti padėkoti Budai. O kai labiau įsigilini, tai ta fejerverkų prekyba gal ne toks ir prastas užsiėmimas. Žmonės čia ateina į paplūdimį paleisti fejerverką ar žibintą kai jaučiasi laimingi. Ir kai nori tai išreikšti pasauliui. Mano minėtas pardavėjas fejerverkus parduoda po 1000 batų (~25 eur), o žibintus po 400 batų (~10 eur). Nėra taip jau blogai.
Galbūt dėl šio gebėjimo „suktis“ čia gatvėse per 2 mėnesius dar nemačiau nė vieno elgetaujančio žmogaus (neskaičiuojant vieno turistų „mekoje“, bet jaučiu kad ten galėjo būti apsimetėlis).
Ar tai, kas stebina, trukdo gyventi?
Pasakysiu atvirai – kai naktį eini gatve ir pamatai čia pat ant šaligatvio ramiai skerdžiamą kiaulę, pasijunti keistai. Nuo elektros stulpų nukarę laidai saugumo taip pat neprideda. Šiukšlinos, smirdančios, dulkėtos gatvės ir automobiliai, leidžiantys dūmų debesius irgi gali užknisti ir priversti susimąstyti apie sveikatą (ačiū Europos sąjungai už oro taršos standartus!).
Ar tai trukdo gyventi?
Ne, priešingai. Čia būdamas suprantu, kad tai, dėl ko burnojam Lietuvoj yra tik nedidelės smulkmenos. Kadangi Lietuva šiemet jau buvo priskirta prie išsivysčiusių šalių, tai pagaliau galiu drąsiai sakyti, kad tai dėl ko burnojam, dažniausiai galima komiškai priskirti pirmojo pasaulio problemoms… Prisiminiau gerą vizualų „trečiojo“ ir „pirmojo“ pasaulio problemų palyginimą, kurį kažkada naudojau universiteto prezentacijai:
Pas mus nuotrauka, kurioje užfiksuotas ne vietoj išdygęs stulpas ant dviračių tako feisbuke susilaukia 100 piktų komentarų, o čia apskritai net šaligatvis yra didžiausia retenybė (dviračių takų aišku 0) – žmonės įpratę sutemus vaikščioti tiesiog keliais ir be jokių atšvaitų.
Nesakau, jog yra blogai dėl to kad Lietuvoje daug burnojam – juk kitaip netobulėtume taip sparčiai ir galbūt nedaug kuo skirtumės nuo Tailando. Bet čia, kur žmonės mažiau susikoncentravę į daiktus ir mažiau viso to turi, lengviau suvokti kas yra būtina gyvenimui, o kas ne.
Čia būdamas po truputį suprantu, kad gyventi galima bet kur. Tikrai. Tol, kol pats to nori. Sugrįžti ten, iš kur atsiradai, visada spėsi. Jei tik sienos neužsidarys… Jeigu netiki, skaityk toliau.
Dviejų Iraniečių istorija
Viskas prasidėjo nuo to, kai vieną spalio pabaigos vakarą važiavau į vietą, kuri vadinasi „rojaus paplūdimys“. Tiesiog pavadinimas suintrigavo. Atvažiavęs sužinojau kad paplūdimys uždarytas rekonstrukcijai, reikės mėnesį kitą palaukti. Važiuodamas atgal ant vieno namuko pamačiau užrašą „pica“ ir pagalvojau – hm, juk Pukete dar nevalgiau picos. Užėjau į vidų. Pasitiko šeimininkas Baris, be galo malonus Iranietis, apie dešimtmetį besisukiojantis aplink Tailandą. Su dideliu džiaugsmu pasakė, kad savo piceriją atidarė tik šiandien ir aš esu jo pirmasis klientas. Užlipęs į stogo terasą valgyti skanios picos supratau, kad gerai pataikiau – vaizdas į miestelį ir jūrą nuo kalno vertas 5 žvaigždučių.
Kitą kartą ten užsukau su draugais iš Skandinavijos ir Argentinos. Turėjome garbės susipažinti ir su tikruoju restorano savininku – taip pat Iraniečiu, Mustafa. Šis žmogus – tikras įkvėpimas. Jo neįtikėtina istorija prasidėjo kai prieš 30 metų nusprendė emigruoti į Australiją. Susitarė su nelegaliais vežėjais, kad jį nugabens į Sidnėjų. Atidavė jiems visus pinigus ir pasą. Atvykus nuvežė į viešbutį ir liepė niekur neišeiti iš kambario, kol jam sutvarkys visus formalumus. Praėjo diena, dvi. Nieko nesulaukė. Pradėjo kankinti alkis. Nusprendė išeiti iš kambario į gatvę apsidairyti. Ant kelio ženklų pamatė hieroglifus ir pagalvojo kad kažkas čia ne taip. Paklausęs žmonių kur jis yra ir išgirdęs atsakymą „Tailandas“ suprato, kad jį smarkiai apgavo. Likęs be pinigų ir dokumentų, neturėdamas už ką pavalgyti, buvo priverstas pradėti gyvenimą iš naujo.
Prasukant istoriją į priekį – skalbykla buvo jo pirmasis verslas. Po to – vieno motorolerio nuoma, išsiplėtusi iki 30 motorolerių. Dabar šis žmogus Pukete turi aibę verslų ir šešiaženkles sumas asmeninėse sąskaitose.
Pasinaudodamas neeiline galimybe paklausiau, ar atidarydamas šią piceriją darė kokius nors rinkos tyrimus, ar domėjosi statistiniais duomenimis ir pan. Atsakymas buvo neigiamas.
Paaiškino šitaip: tokie dalykai yra „vištaširdžiams“ (chicken heart). Vištos gyvena trumpai, jos tik kvailai kudakuoja kol galiausiai atsiduria puode. Mes su Bariu esame liūtaširdžiai (lion heart). Tai, kuo apsiimame, darome visa širdimi ir pilna jėga.
Kai paklausiau Bario kaip praėjo pirmasis mėnuo, jis atrodė laimingas: geriau nei tikėjausi. Niekada nežinai, kaip atrodys rytojus. Gal manęs jau nebebus. Gal šitos picerijos nebebus. Bet kol visa tai yra, aš esu labai laimingas. Geresnio gyvenimo neįsivaizduoju. Ačiū Budai.
Tai dabar palyginkim – Tu tikrai turi daugiau pinigų negu Mustafa jų turėjo prieš 30 metų, ir žymiai daugiau galimybių keliauti negu tais laikais. Ir jeigu manai, kad vis dar esi kažkuo prastesnis ir negali gyventi ten kur nori, tai daugiau komentarų neturiu. Tavo vieta puode. 🙂
Ar jaučiasi Kalėdos Pukete?
Ir taip, ir ne. Eglutes ir papuošimus kai kur galima pamatyti, bet jos be dvasios. Atrodo, kad visa tai daroma dėl vakariečių, bet problema ta kad eglutes juk stato Tailandiečiai, kurie nieko nenutuokia apie Kalėdas 🙂 Pukete švenčių ir taip apstu – čia švenčiami net 3 naujieji metai – pirmiausia, vakarietiški (sausio 1), po to – Kinų (vasario mėn.) ir, galiausiai, Tailandiečių – balandžio mėn. Krikščionių čia vos vienas kitas procentas, tad normalu, jog Kalėdos čia yra beveik eilinė diena. Bet aš dėl to nesijaudinu, nes bet kuriuo atveju – Kalėdos be sniego yra ne Kalėdos, tad nieko nepakeisiu :))
Kas toliau?
Trečioje pasakojimo dalyje būtinai papasakosiu apie tai kaip sekėsi „gaudyti“ banginius Bankoke ir sutikti naujuosius metus Pilnaties šventėje (Full Moon Party) Koh Phangan saloje. Iki susitikimo! 🙂
